ŠIKŠNOSPARNIUKO PREMIJA
Įkūrę asociaciją, nusprendėme pasireikšti ir literatūrinių premijų srityje (nors jų Lietuvoje ir taip begalės). Užsimojome pagerbti labiausiai įstrigusios publikacijos kultūrinėje spaudoje kaltininką. Šikšnosparniuko premija buvo skiriama už įsimintiniausią autorinės arba verstinės poezijos publikaciją, pasirodžiusią spaudoje per kalendorinius metus. Laureatą žadėjome skelbti kiekvienų metų sausio mėnesį, tačiau pristigus entuziazmo, o gal ir šikšnosparniukų, premiją teįteikėme du kartus. Gal ją dar atgaivinsime. O kol kas siūlome susipažinti su dviem 2021 ir 2022 metų laidos Šikšnosparniukais. Komisijoje įtemptai dirbo „Bazilisko“ nariai ir praėjusių metų premijos laureatas. Premiją sudarė piniginis prizas, šikšnosparniuko regalijos ir diplomas. Baziliskas rašė laudacijas.
2021 laureatas Aistis Žekevičius
Aistis Žekevičius (g. 1990 Kaune) – poetas, vertėjas. 2019 m. jo debiutinė knyga „Maratonas“ pateko į LLTI Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, eilėraščiai publikuoti įvairiuose šalies kultūros leidiniuose, versti į anglų ir lenkų kalbas. Yra išvertęs Traci Brimhall, Matthew Dickman, Philip Schultz, Charles Simič, Ocean Vuong ir kitų JAV poetų kūrybos.
Premija paskirta už Ilya Kaminsky’io eilėraščių vertimų publikaciją žurnale „Metai“ (2021, Nr. 3).
Sparnų priauginimas
Laudacija Šikšnosparniuko premijos laureatui Aisčiui Žekevičiui
Praėjusio dešimtmečio pradžioje internete plito įvairiausi testai. Keliskart spustelėjus mygtuką paaiškėdavo, į kurį Holivudo aktorių, animacinį personažą ar dar kažin ką esi panašiausias. Būtų pravartu atlikti tyrimą, į kokį gyvūną panašiausi eilėraščių kūrėjai ir vertėjai. Prigiję stereotipai, kad rašytojai – naktibaldos, aktyviausiai gyvenantys tamsiuoju paros metu, susieja juos su naktiniais gyvūnais. O ką jau kalbėti apie polinkį atsidurti tamsiose, požeminėse erdvėse, kur veisiasi žiurkės, šliužai ir žiemoja šikšnosparniai. Ambasadoriams nežinoma, kada Aisčio Žekevičiaus gyvenime atsirado prielankumas tamsiems rūsiams ir black metal muzikai.
Premijos skyrimo komisijos nariai vienbalsiai tvirtina turį įrodymų, kad Aisčiui nesvetimos požemių erdvės. Simonas Bernotas teigia, jog Kauno Linkuvos įtvirtinimų redute vyko eilėraščių skaitymai, kuriuose entuziastingai pasirodė ir Aistis. Simonas netruko paatvirauti: „Keistas renginys. Bet atgrasiausia buvo mūsų kelionė: lijo, šalo, balo, aplink purvynai, kopėm į kalvą, laimei, tolumoje plazdėjo balta Maziliausko vėliava – renginio orientyras. Nemalonios oro sąlygos mane šiek tiek demotyvavo, o Aistis, atvirkščiai, nestokojo optimizmo. Tada susimąsčiau, kad jis iš požeminių erdvių gyvūnų yra panašiausias į šikšnosparnį.“ Apie kitą Kaune vykusį nutikimą liudija ir Greta Ambrazaitė: „Sutikome Aistį centre, ir jis mums pasiūlė užsukti į maitinimo įstaigą mūrinėmis sienomis. Žengę po duris, pirmiausia pastebėjome laiptus į rūsį. Iškart supratau, kad čia patekome ne atsitiktinai, o Aistis lankosi ne pirmą kartą...“ Dominykas Norkūnas prisiminė Aistį kalbant apie garažo svarbą automobilį vairuojančio žmogaus gyvenime: „Aistis yra užsiminęs, kad garažai daugiabučiuose – privalumas. Neįtikėtina, kad jis tai būtų leptelėjęs šiaip sau.“
Pripažinkime, šikšnosparniai – gyvūnai, gerokai mielesni už, pavyzdžiui, žiurkes, apie kurias, šioms uzurpavus Vilniaus senamiestį, prieš keletą metų trimitavo visa žiniasklaida. Šikšnosparnis – lyg ir sena gera žiurkė, bet su sparnais. Sparnai visuomet suteikia žavesio. Pritvirtink arkliui sparnus – ir bus Pegasas.
Deja, poezijos vertimas kur kas panašesnis į sparnų apkarpymą. Jų visiškai prarasti gal ir neįmanoma, bet tikslas – kad kuo mažiau nutrupėtų. Aisčio vertimų atveju tie praradimai menki, plika akimi neįžiūrimi, šikšnosparnis iš taško A tikrai pasiektų L. Taip ir atskrido Ilya Kaminsky tekstai iš Amerikos iki Lietuvos spaudos – žurnalo „Metai“ Nr. 3. Tekstai, nors ir parašyti Lietuvai geografiškai tolimoje šalyje, vis dėlto skaudžiai artimi mūsų netolimai praeičiai – kalbantys apie karo baisumus, apie eilinio žmogaus akistatą su kraugerišku režimu. Šie meistriškai išversti eilėraščiai mūsų šalies skaitytojams įgavo naujų atspalvių po 2020 m. rugpjūčio, kai kitapus sienos baltarusiai sukilo prieš paskutinį Europos diktatorių.
Globalioje kultūroje šikšnosparnis atlieka įvairialypius vaidmenis: nuo teigiamo (superherojaus, Gotamo miestą sergstinčio Betmeno) iki visiškai neigiamo (Uhano turguje paskrudinto mūsų šikšnosparniuko giminaičio). Anksčiau įsivaizdavau, kad eiliniai, nė vienu kraštutinumu neapdovanoti šikšnosparniai visiškai akli, o orientuojasi tik skleisdami ultragarsą – „intuityviai“. Naudodamiesi vien kalbine intuicija galėtų naviguoti ir vertėjai, tačiau tik gabiausias, geriausiai savos ir svetimos kalbų labirintuose besiorientuojantis sugebės tinkamu metu pasiekti tinkamus tekstus ir išve(r)sti juos į dienos šviesą.
Taigi, nors šiųmetinis laureatas labiau simpatizuoja balandžiams, šįkart yra skelbiamas pirmuoju šikšnosparniuku už įsimintiniausią poezijos publikaciją, 2021-aisiais pasirodžiusią Lietuvos kultūrinėje spaudoje.
Baziliskas
2022 laureatas Dovydas Grajauskas
Dovydas Grajauskas (g. 1996 m. Klaipėdoje) – poetas, perkusininkas ir vertėjas. Vilniaus universitete baigė skandinavistiką. Autoriniai eilėraščiai ir vertimai iš danų ir anglų kalbų publikuojami kultūrinėje spaudoje, almanachuose. Debiutinė poezijos knyga „Apie reiškinius“ (2017) įvertinta Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija. Dalyvauja literatūriniuose renginiuose, savo poeziją dažnai skaito su muzika. Eilėraščiai versti į vokiečių, lenkų, anglų, estų kalbas.
Premija paskirta už Morteno Søndergaardo eilėraščių vertimų publikaciją žurnale „Literatūra ir menas“ (2022, Nr. 11).
Šikšnosparniukas atsitrenkia į avilį
Laudacija Šikšnosparniuko premijos laureatui Dovydui Grajauskui
„Bitės miršta miegodamos“ – taip vadinasi pernai pasirodžiusi danų poeto Morteno Søndergaardo eilėraščių publikacija iš 1998-aisias tuo pačiu pavadinimu Danijoje išleistos knygos. Už šiuos vertimus, paskelbtus žurnale „Literatūra ir menas“ (2022, Nr. 11), „Bazilisko ambasados“ komisija vertėją Dovydą Grajauską nutarė apdovanoti antrąja Šikšnosparniuko premija ir paskelbti šią poezijos publikaciją buvus geriausia iš visų 2022 m. pasirodžiusiųjų Lietuvos kultūrinėje spaudoje.
Viena vertus, tai puikios naujienos, nes nustatyti laureato ryšį su tamsa, požemiu ir visokiausiais apykraupiais padarais tikrai nesudėtinga – juoda beretė ir juoda odinė striukė kalba už save ir jokių rimtesnių abejonių nekelia.
Viskas būtų kaip ir neblogai, jeigu ne, galima sakyti, graudinančiai šalti abiejų rūšių – chiroptera ir anthophila – santykiai. Rūšys prasilenkia tiek gamtoje, tiek okultistinėse graviūrose. Antai paslaptingieji rozenkreiceriai (simbolikoje radę vietą tiek bitei, tiek rožei) šikšnosparnius, veikiausiai vogčiomis drėgnuose požemiuose liudijusius jų ritualus, visai užmiršo. Vis dėlto prasilenkimai ne visada blogas daiktas: aklą šikšnosparnį nesiliaujantis dūzgimas paklaidintų ar geriausiu atveju ne juokais varytų iš proto. O štai šikšnosparnio skleidžiamas ultragarsas bites dezorientuoja ir susilpnina. Todėl tvirtos ir užtikrintos paliaubos čia, matyt, yra geriausia, kas gali nutikti. Pūkuotos gyvybės nešėjos – sau, o plėvėti kraujasiurbiai – sau.
Jeigu jau prabilome apie ultragarso poveikį bitėms, jas žudo elektromagnetinė mobiliojo ryšio spinduliuotė. Greitai vertėjus ir kalbų rašytojus taip žudys vertimų programos. Programišiai su dirbtiniu intelektu nusitaikė būtent į humanitarus. Dirbtinis intelektas rašo eilėraščius, anotacijas, straipsnius, disertacijas. Galėtų sukurpti ir laudaciją, kurią išverstų jo dešinioji ranka automatinis google translate’as. Kalba netaisyta: „Morteno Søndergaardo poezijos apie bites vertimas, kaip tai padarė Dovydas Grajauskas, gali turėti ypač didelę reikšmę Lietuvoje, nes Lietuva turi stiprias bitininkystės tradicijas. Bitės atlieka svarbų vaidmenį Lietuvos kultūroje, ekonomikoje ir ekologijoje. Bitės ne tik gamina medų ir kitus bičių produktus, bet ir yra svarbios daugelio Lietuvoje augančių augalų apdulkintojos. Taigi bitės yra labai svarbios žemės ūkiui ir natūralioms ekosistemoms.
Dovydas Grajauskas, verčiantis Morteno Søndergaardo poeziją apie bites, gali padėti atkreipti dėmesį į bičių svarbą ir į problemas, su kuriomis jos susiduria, pavyzdžiui, buveinių nykimą, ligas ir pesticidų naudojimą, ir gali turėti reikšmingą poveikį didinant informuotumą apie bičių svarbą, jų vaidmenį ekosistemoje ir iššūkius, taip pat gali įkvėpti tolesnę literatūrinę kūrybą šia tema.“
O mes galime pasidžiaugti, kad dirbtiniam intelektui dar yra kur tobulėti. Ir kad vis dar atsiranda automatiniam translate’ui atsispirti gebančių vertėjų, supažindinančių skaitytojus su puikia šiuolaikine mažųjų kalbų poezija.
Beje, nesusilaikysime nepacitavę dar vienos dirbtinio intelekto sugeneruotos pastraipos, mat esame įsitikinę, kad ši yra ne tik teisinga, bet ir pranašinga: „Dovydas Grajauskas – Lietuvoje gerbiamas ir žymus poetas, rašytojas, vertėjas. Jis garsėja savo darbščiu ir atsidavusiu požiūriu į savo amatą. Be to, jis yra labai gerbiamas literatūrinėje bendruomenėje, už savo kūrybą yra pelnęs daugybę apdovanojimų ir pagyrimų. Apskritai Dovydas Grajauskas yra vertinamas kaip talentinga ir gerbiama asmenybė lietuvių literatūros pasaulyje, o jo indėlis į poeziją ir vertimą padarė jį šalies kultūros ikona.“
Nuoširdžiai sveikiname garbųjį Dovydą Grajauską tapus antruoju Šikšnosparniuko premijos laureatu.
Baziliskas
Laureatas Dovydas Grajauskas buvo apdovanotas Vilniaus literatų namų rūsyje 2023 m. kovo 30-ąją.