Dešimtys tūkstančių ukrainiečių žuvo per rusijos sukeltą karą. Tarp jų – poetai. Prisimename Maksymą Kryvcovą ir skelbiame išankstinę knygos „Eilėraščiai iš šaudymo angos“ prekybą. Visos už pardavimus surinktos lėšos bus pervedamos į Lietuvos rašytojų sąjungos fondą, nuo rusijos plataus masto invazijos pradžios renkantį paramą Ukrainos kariams ir gyventojams. Tad įsigydami šią knygą, 100 proc. sumos aukojate Ukrainai.

Lietuviškam leidimui panaudotas originalus maketas su autoriaus fotografijomis iš fronto. Knygoje taip pat publikuojamas Julijos Stachivskos in memoriam Maksymui Kryvcovui (vertė Jurgita Jasponytė).

Poetas Maksymas Kryvcovas gimė 1990 m. Rivnėje. Ten baigė technologijų ir dizaino koledžą, įgijo neaustinės tekstilės gamybos specialybę. Kyjivo technologijų ir dizaino universitete studijavo avalynės ir odos gaminių dizainą. 2014 m. išvyko į karą savanoriu. Vėliau dirbo karių reabilitacijos ir readaptacijos centre ir veteranų centre. Dirbo instruktoriumi ir savanoriu vaikų stovykloje „Dryžuotieji meškėnai“ Ivano Frankivsko srityje. Prasidėjus Rusijos invazijai, jis grįžo į frontą. 2023 m. pabaigoje pasirodė jo pirmoji poezijos knyga „Вірші з бійниці“ („Eilėraščiai iš šaudymo angos“).

Šis rinkinys Ukrainos PEN buvo įtrauktas tarp geriausių metų knygų. Ilgainiui Maksymo Kryvcovo knyga tapo Ukrainos pasipriešinimo simboliu.

„

„Jūsų rankose – eilės iš apšaudomų apkasų, nulio zonos, karo miglos, košmarų nemiegant, svajonių. Užrašyta daugiausia rotacijos metu – pajutus pareigą paliudyti, užėjus poreikiui mėginti nupasakoti karo realybę. Skaitysiantieji viską supras patys, nes tai – kiaurai verianti poezija. Kaskart skaitant Maksymo tekstus skauda. Apmaudu. Pikta. Tačiau tokios emocijos – bergždžios. Geriausia reakcija – ir toliau remti mūsų gynėjus Ukrainoje.“

— Donatas Petrošius

„Jo eilėraščiai – verlibras, jie žvelgia į užribį, jie žino apie autoriaus gyvenimą daugiau, jie aprašo erdvę. Žinoma, Maksymas, turėdamas tokį talentą, būtų galėjęs rašyti apie bet ką pasaulyje, tačiau užklupo karas. Ir jis, kaip visi, „ne karui gimę“, turėjo priimti sprendimą. Dažnai apie tai kalbėdama jaučiu vien užuojautą dėl tokios aukos, tačiau iš esmės tokia reakcija neteisinga. Štai, sakykim, Vika Amelina laisvai kalbėjo ir rašė angliškai, galėjo ir toliau dirbti informacinių technologijų srityje ir gyventi bet kurioje saugioje pasaulio šalyje. Maksymas taip pat galėjo kitaip reaguoti į įvykius. Jų veiksmai ir pasipriešinimo būdas, karinis bei civilinis (juk Ukrainoje visi žmonės yra Rusijos taikiniai, nepriklausomai nuo statuso šiame kare), buvo sąmoningi ir kilnūs.“

— Julija Stachivska

“