Dvikalbėje antologijoje „Aidintys“ publikuojama dešimt ryškiausių jaunųjų Sakartvelo poetų: Aleksas Čigvinadzė Lija Likokeli Beka Achalaja, Salomė Benidzė, Nika Lašchija, Ereklė Deisadzė, Giorgis Arabulis, Giorgis Čutlašvilis, Giorgis Šonija, Nini Eliašvili.
Vertėjų Gretos Ambrazaitės ir Dominyko Norkūno parengta rinktinė lietuvių skaitytojams leis iš arčiau pažvelgti į 1986–1995 m. gimusių autorių kartos poeziją, kurioje savitai reflektuojamos šalies kultūrinės bei socialinės realijos, kasdienybės pulsas, dabarties ženklai, prasmės klausimai.
„Aidintys“ prakalbina Lietuvai artimo, tačiau literatūriškai vis dar gana menkai pažįstamo Sakartvelo jaunuosius kūrėjus, pristatydama jų drąsius poetinius ieškojimus.

SKAITYTI IŠTRAUKĄ

„

Profesoriaus Vido Kavaliausko ir jo studentų, atlikusių pažodinį vertimą, ir vertėjų Gretos Ambrazaitės bei Dominyko Norkūno dėka lietuviškai prabilusi kartvelų poezijos antologija „Aidintys“ neabejotinai praturtina mūsų kultūrą unikalia, dažnai tik numanoma kitos tautos istorine ir kultūrine patirtimi. Ši knyga – ne tik kartvelų poezijos savitumo ženklas, bet ir savotiškas signalas, skatinantis mus nubusti ir bent kiek pakilti virš savo uždarumo, įveikti sąmonę kaustančius vidinius barjerus, kad galėtume susikalbėti ne vien su užsienio kūrėjais, bet ir vieni su kitais savo gimtojoje Lietuvoje.
Kartvelų eilėraščių antologija vertinga ir tuo, kad atskleidžia poetinį mąstymą tokioje šalyje, kurioje autoriai gyvena ne vien sostinėje Tbilisyje, bet ir kituose regionuose – istoriniame Kutaisio bei kituose miestuose. Sakartvelui, kitaip nei Lietuvai, ne taip būdingas geografinis centravimas, rodantis galios ir kūrybinių pajėgų koncentraciją viename megapolyje.
— dr. Ramūnas Čičelis, publicistas, literatūrologas

Įdomiai kartvelų jausenas atveria pasirodančios realijos. Dalis jų atpažįstamos pažvelgus porą dešimtmečių atgal, dalis ir dabar – kosmonautas ant Kalėdų eglutės, sodas, daržas, butų švarinimas per šeimininkų atostogas, tėvų alkoholizmas, siemkos ant laiptų. Tačiau kitos praskleidžia mums ne(be)pažįstamą tikrovę – tvyrantį baimės jausmą ir karo realijas: „išduoti gimtinę – tas pat, / kaip iškasti dar neatvėsusį tėvo lavoną, / jo mėsą parduoti / ir, ant kupros užsimetus jo griaučius, / lakstyti nuo durų prie durų“ (p. 63).
— Evelina Giedraitytė, „Naujasis Židinys-Aidai“

“