Egzilyje kūręs Rimas Vėžys (1933–2019) vadintas poetu, rodančiu tamsiąją mėnulio pusę, juokdariu ir neklaužada. Eilėraščiuose apstu paradoksalių situacijų, jie trykšta humoru, žaisminga ironija ir autoironija, tęsia avangardistų idėjas ir išlieka analogų neturinčiu lietuvių literatūros reiškiniu. Po daugelio metų Rimo Vėžio tekstai iš JAV išleistų knygų „Raidės laiko griaučiuose“ (1969) ir „Šešėliai veidrodyje“ (2002) pasiekia Lietuvą vienoje rinktinėje.

„

„Poetas, kuris pasmerktas būti satyriku, t. y. rimtųjų cecho brolių nustumtas į Olimpo papėdę, gali pasinaudoti „trečiojo brolio teise“, apsimesti kvailiu ir sakyti visiems tiesą į akis.“

— Sigitas Parulskis, rašytojas

„Rimo Vėžio poezija išsiskiria XX a. lietuvių egzodo literatūroje, visai kita perspektyva grąžindama prie bežemių kartos eilėraščių. Lietuviško avangardo kanoną papildo svarbus, bet iki šiol buvęs primirštas (daugeliui gal ir visai nežinotas) vardas.“

— doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, literatūrologė

„Nonkonformistinei pozicijai išreikšti Rimas Vėžys renkasi beveik netransformuotas futurizmo ar dadaizmo technologijas, o realybę dažnai interpretuoja optimistiškai. Eksperimentas, provokacija – pagrindiniai jo kūrybos principai.“

— prof. Saulius Keturakis

“