Lenkų moderniosios literatūros klasiko, vieno svarbiausių XX a. antrosios pusės lenkų poetų Zbigniewo Herberto eilėraščių rinktinė lietuvių ir originalo (lenkų) kalbomis. Sudarė ir iš lenkų kalbos vertė Žilvinas Norkūnas, įvadinį straipsnį parašė Tomas Venclova.

Zbigniewas Herbertas (1924, Lvive – 1994, Varšuvoje) yra vienas iš didžiausių XX a. antrosios pusės lenkų poetų, kurio žodžio ir minties įtaką įvertino ne tik Lenkijos, bet ir daugelio kitų šalių poezijos mylėtojai, – jo knygos išverstos į 38 pasaulio kalbas. Herbertas pats save kildino iš XVII a. anglų-velsiečių poeto Georgeˈo Herberto giminės, kurios atstovai per Vieną atsidūrę Galicijoje – Lvive. Senelė iš tėvo pusės buvo Lvivo armėnė.

1956 m., pasibaigus stalinizmo periodui Lenkijoje, pasirodė pirmoji Herberto poezijos knyga „Šviesos styga“ (Struna światła), kuri buvo iš karto pastebėta ir įvertinta. Už ją paskirtos kuklios premijos autoriui pakako pirmąkart iškeliauti į užsienį. Kelionės ilgainiui tapo poeto gyvenimo dalimi ar net gyvenimo būdu. Į tėvynę visam laikui jis grįžo tik 1992 m., nugalėjus „Solidarumui“ ir žlugus komunistiniam režimui, ir aktyviai įsijungė į politinius, visuomeninius ir kultūrinius šalies reikalus. Visą laiką buvo ir iki galo išliko nuoseklus antikomunistas.

Kiekviena nauja Herberto poezijos ar esė knyga kaipmat tapdavo literatūriniu ir intelektualiniu įvykiu. Daugelį kartų nominuotas Nobelio literatūros premijai, jos taip ir negavo. Apie jo kūrybą šiandieninėje Lenkijoje leidžiamos monografijos, ginamos disertacijos, skaitomos paskaitos, diskutuojama. 2008-ieji Lenkijoje buvo paskelbti Herberto metais. Po mirties paskirtas aukščiausias Lenkijos apdovanojimas – Baltojo Erelio ordinas. Herbertas išlieka kertine Lenkijos literatūros figūra, padariusia įtaką ne vieną lenkų – ir ne tik – poetų ir skaitytojų kartą.

XIX ir XX amžių sandūroje regėjosi, kad angelai
paliks mus amžiams ir pranyks net menkiausias
atminimas apie juos. Jie dar būdavo kur ne kur
įdarbinami laidotuvių biuruose. Taip pat vis dar
prilaikydavo nebemadingus baldakimus. Tačiau iš
esmės jie nyko ir virto rožine pudra.
Tikras angelų renesansas prasidėjo su aviacijos
vystymųsi. Neperdedant galima teigti, jog sugrįžo
į žemę ir įgavo gyvybingumo. Jie padeda pereiti
aukštai virš vandenynų nutiestais lieptais. Jų
aukšti nežemiški balsai, sklindantys iš oro uostų
garsiakalbių, švelniai skverbiasi tarsi norėdami mus
įtikinti, kad vis dar turime vilties išsigelbėti.
Jie kalba visomis kalbomis, tačiau jų šypsena – ir
ėmimo į dangų, ir katastrofos atveju – viena ir ta pati.

„

Herbertas sukūrė iš karto atpažįstamą eilėraščio tipą – jo tekstai reikalauja geros pažinties su tradicija, su amžinaisiais žmonijos archetipais, yra kiek mįslingi, o drauge lakoniški, taiklūs, įsimenami, betarpiškai perteikiantys skaudžią patirtį, kuria dalijamasi su skaitytoju. Jų prasmė visada humanistinė, nors dažnai paliečia nevilties regionus. Poetas nevengia elegantiško humoro, bet neretai norėtųsi pasakyti, kad jo eilės yra tarsi kondensuotos graikiškos tragedijos, suteikiančios tą katarsio pojūtį, kurio iš tragedijos reikalavo Aristotelis.
— prof. Tomas Venclova

“