Galbūt visi nuolat sugrįžtame už Planko sienos ir įsiliejame į tą begalinį energijos okeaną, tapdami nauja pradžia savo pabaigai, judėdami taip, tarsi būtume įstatyti į nepertraukiamą ciklo ratą, su galimybe miglotai prisiminti buvusius ir būsimus gyvenimus, sapnuose atpažinti jų atšvaitus bei pasąmonėje įstrigusias šukes, iki atviro nervo įpjaunančias kasdienybę. Manau, kad visiems mums maga pamatyti, koks graffiti puošia kitą sienos pusę, kaip atrodo dieviškas tagas bei gyvybės kibirkščių trafaretai.
— Ernestas Noreika

Ernestas Noreika gimė 1989 m. Kaune. Poetas, prozininkas, reperis. 2012 m. Lietuvos edukologijos universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Išleido poezijos knygas Povų ežeras (2012, Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutą), Andalūzijos šuo (2016), Apollo (2019, Jaunojo jotvingio premija), Akvanautai (2022). Scenos vardu Beeta išleido tris albumus: Tvin pyksas (2014), Kūlgrinda (2017) ir Sekretai (2022).

„

Ar įmanu pasiekti, o gal ir peržengti pažinimo ribą, už kurios nustoja veikti dabartiniai fizikos dėsniai? Tikroj poezijoj tokia siekiamybė tikriausiai būtina. Bent jau siekiamybė, kurią ir gali išgirsti penktojoje poeto Ernesto Noreikos eilėraščių knygoje. O kažkurią akimirką tai galbūt ir pavyksta. Drąsi, gelmės ir magijos nestokojanti poezija, spindinti metaforomis, o kartu tvykstelinti ir žaisme, ironija ir autoironija.

— Antanas A. Jonynas

Literatūra, ypač poezija, nuolat balansuoja ties pavojinga banalybės, perdėto jausmingumo, tuščiažodžiavimo, įmantrumo ar hermetizmo riba. Ernestas bando išvengti to pasitikėdamas metafora. Uždaro laiko ir erdvės (emocijos, patirties, atminties) fragmentą metaforos labirintuose, priklijuoja tam fragmentui metaforos sparnus. Paskui jau nuo neaiškių dievybių valios priklauso, ar eilėraščio Ikaras liks slampinėti žeme, ar pakils per aukštai ir kris atgal į rutinos jūrą. Akimirka, kai jis kyla aukštyn – prasmingiausias eilėraščio veiksmas (tarkime, epifanija), o tokių akimirkų šio poeto knygoje randu nemažai. To užtenka, kad galėtum mėgautis poezija.

— Sigitas Parulskis

“