Arvis Vigulas (gim. 1987 m. Jekabpilyje) – latvių poetas, prozininkas, literatūros kritikas ir vertėjas, vienas svarbiausių jaunesniosios kartos Latvijos autorių. Studijavo Latvijos kultūros akademijoje ir Latvijos dailės akademijoje (Ryga). Redaguoja literatūros žurnalą Strāva (Srovė). Išleido poezijos rinkinius „Kambarys“ (Istaba, 2009), „5.00“ (2012), „Knyga“ (Grāmata, 2018), „Blusų cirkas“ (Blusu cirks, 2021), apsakymų rinkinį „Fermi paradoksas“ (Fermi paradokss, 2024). 2009 m. pelnė Latvių literatūros metų apdovanojimą (LALIGABA) už geriausią debiutą, 2021 m. – už geriausią vertimą. 2017 m. tarptautinio literatūros projekto „New Voices from Europe“, 2022 m. – Europos laisvės poeto premijos (Gdanskas) konkursų finalininkas. Jo poezijos išversta į daugiau kaip 20 kalbų, išleistos knygos ispanų, vokiečių, kroatų, lenkų, dabar ir lietuvių kalbomis. Arvis Vigulas verčia iš anglų, ispanų, rusų, pietų slavų kalbų. Pastaraisiais metais latviškai prakalbino Federico Garcíos Lorcos „Poetą Niujorke“, Danilo Kišo „Mirusiųjų enciklopediją“, Tedo Hugheso „Varną“, Vasko Popos poeziją (visų leidykla Neputns).

Nubudęs vieną rytą jis suprato,
kad, po teisybei, visą gyvenimą
norėjęs būti ne kuo kitu kaip pjūklu.
Tad pasiryžo išpildyti savo svajonę.

„Nuo šiol vadinkite mane Ponu Pjūklu“, –
pareiškė Ponas Pjūklas pasauliui.
„Ką čia slėpti, visada giliai savy jutau
mažyčius, aštručius plieno dantukus.“

Siekdamas įrodyti, kad nejuokauja,
Ponas Pjūklas pirmiausia supjaustė tai,
ką turėjo brangiausio – savo žmoną,
kitaip tariant, Ponią Pjūklienę.

„Tu manęs jau visai nebemyli“, – tarė ji,
kai viena jos dalis kūkčiojo,
o kita jau tepė slides, kad lėktų
kuo toliau nuo Pono Pjūklo.

Įniršęs Ponas Pjūklas perpus
perpjovė savo darbo stalą,
dabar šis priminė porą kėdžių,
porą dvikojų kėdžių, sulaužytų

ir sumaitotų tarsi Pono Pjūklo plieninė širdis.
Graužiamas kartėlio, jis pjaustė ir pjaustė
kas pakliūdavo po ranka, kol visa, kas tik pakliuvo –
jo gyvenimas, visas pasaulis – buvo sunaikinta.

Galiausiai Ponas Pjūklas
susipjaustė pats,
ir jo mažyčiai gabaliukai
išsibarstė kas kur.

Visa, kas liko, o neliko nieko,
kybojo vidur tuštumos
lyg neužgesinta liustra paskubomis
apleistuose namuos.

(Ponas Pjūklas)

„

Tai priešybių knyga – absurdas ir fantasmagorija bando įsisprausti į realybę, susipina su autobiografiniais motyvais ir faktais, kurie galiausiai atsikeršija vaizduotei, pasirodydami ne mažiau keisti nei mano vaizduotės vaisiai. Norėjau išbandyti absurdo poetikos ribas. Knygai išėjus, pastebėjau, kad nemažą dalį kolegų ir skaitytojų kiek nustebino, jei ne visai pribloškė, kad mano kūryba pasuko kardinaliai kita kryptimi. Nereikia nė sakyti, kad tokie atsiliepimai nudžiugino mane iki pat širdies gelmių.

— Autorius Arvis Viguls

Nors Vigulas patogiai jaučiasi tiek verlibre, tiek rimuotame posme, jo lyrinis subjektas patogiai nesijaučia niekur: apie pasaulį jis kalba iš sukčiaus ar prašalaičio, o kartais – iš tirono ar nevykėlio perspektyvos.

— Poetas, literatūros kritikas Artis Ostups

Šiai knygai „absurdo poetika“ atrodo neišvengiamas terminas. O gal šį apibūdinimą renkamės stengdamiesi nuslėpti nepatogią tiesą – gyvename ne mažesniame absurde nei šio rinkinio herojus, prastokai pasaulyje gaudomės, nes esame arba rašomosios mašinėlės, kurioms trūksta varžtelio ar mygtuko, arba ponai pjūklai ir pjūklienės, pjaustantys viską savo kelyje. O mūsų katės, perbėgusios per klaviatūrą, rašo ne prastesnę poeziją nei mes.

— Poetas, vertėjas Dominykas Norkūnas

“