Aleksandra Fominaitė (g. 1980 m. Kaune) – prozininkė, vertėja, literatūros kritikė, meno parodų apžvalgininkė. Vytauto Didžiojo universitete baigė anglų filologijos bakalauro, Vilniaus universitete – vertimo magistro studijas. 2006–2007 m. žurnale „Literatūra ir menas“ rengė savo knygų apžvalgų rubriką „(Pa)Skaitiniai“. Šiuo metu – laisvai samdoma vertėja, bendradarbiauja su Nacionaliniu dramos teatru, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, Nacionaliniu dailės muziejumi ir kt. Rašo kultūrinės periodikos leidiniams „Literatūra ir menas“, „Septynios meno dienos“. Verčia mokslinę ir grožinę literatūrą. 2004 m., tapusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkurso nugalėtoja, išleido kritikų itin gerai įvertintą apsakymų rinkinį „Nepaprastoji padėtis“, 2011 m. – didelės apimties romaną „Mes vakar buvom saloje“ (leidykla Kitos knygos), už kurį buvo įvertinta Kazimiero Barėno literatūrine premija. Gyvena ir kuria Vilniuje, laisvalaikiu šoka densholą ir piešia.

„

Aleksandros Fominaitės proza – lyg daugiabalsė melodija, kurioje persipina žaismas ir ironija, protas ir pamišimas, modernas ir archaika, subtiliai nuskamba įvairūs balsai: vaiko ir senolio, maištaujančios šiuolaikinės moters, keistų, gal net kvaištelėjusių, visuomenės paribiuose gyvenančių žmonių ir iš amžių glūdumos išnirusio nepažįstamojo, pavirtusio mįslinga amfibija – aksolotliu. Autorės pasakojimas neskubrus, ritmiškas, cikliškas – tarsi eitum amžinu ratu, artėdamas prie pirmapradžio būties taško.

— Renata Šerelytė

Aleksandros tekstai pilni ankstyvosios Lietuvos, dar neįvaldžiusios technologijų ir kapitalizmo gundymų, nekaltybės, apgyventi šiandien jau išnykusių hominidų rūšių. Užbaigti, tačiau savo esme – nepaklūstantys redagavimui, išsaugoję ilgai slėpto ir staiga į dienos šviesą ištraukto juodraščio dvasią. Jų paaugliškas nuogumas ir atotrūkis nuo šiandien madingų temų – nejaukus, trikdantis, o išradingumas – atspindintis pačios autorės brandos istoriją. Tai pasaulis, kuris, rodos, galėjo išgyventi tik idealios užmaršties sąlygomis ir būdamas pakankamas išlaikyti bei išmaitinti save. Ištraukti jį į dienos šviesą ir pristatyti, neabejoju, reikalavo ne tik talento, bet ir išskirtinės drąsos. Tai nekasdienis įvykis mūsų bailioje literatūroje.

— Andrius Jakučiūnas

“